Vėžio atogrąža

„Aš neturiu nei pinigų, nei turto, nei vilties. Esu laimingiausias žmogus pasaulyje. Prieš metus, net prieš pusmetį, tariausi esąs menininkas. Daugiau apie tai negalvoju, aš tiesiog esu.“

Henrio Milerio „Vėžio atogrąža“, pasirodžiusi dar 1934 m. daug dėmesio skiria netradiciniam siužetui –  tai greičiau bandymas kuo intensyviau užfiksuoti konkretaus istorijos momento detales, pasitelkiant ne tik humoristinius pasakojimus, bet ir tuo metu dar naują literatūrinę techniką, žinomą kaip „sąmonės srautas“. 

Romano veiksmas vyksta Paryžiuje po Pirmojo pasaulinio karo, tuo metu, kai dauguma jaunų žmonių tapo ciniškais ir nihilistiškais. Ištisi Paryžiaus rajonai tampa audringi, apsvaigę, pilni viso pasaulio bohemos atstovų, kurie jau nieko negaili ir taip, kaip dar jokia karta, pasiduoda tokioms pagundoms kaip atsitiktinis seksas ir egzotiški narkotikai.

„Vėžio atogrąža“ – ekstravagantiškas himnas neprilygstamam seksualumo ir laisvės pasauliui. Romanas pradėjo XX a. literatūros išsilaisvinimo procesą ir visiems laikams pakeitė amerikiečių literatūrą. Samuelis Beckettas knygos pasirodymą pavadino „monumentaliu šiuolaikinio literatūrinio gyvenimo įvykiu“. 

Skurstantis nepripažintas rašytojas trečiajame dešimtmetyje atvyksta į Paryžių ir neria tiesiai į bohemos dugną. Amerikoje lieka nenusisekęs vedybinis gyvenimas, nepavykusi karjera, o čia tarp Monparnaso prostitučių, sutenerių, kitų skurstančių rašytojų ir dailininkų verda naujas gyvenimas.

Henry Miller (1891–1980) – JAV rašytojas, moderniosios literatūros klasikas. Gimė Niujorke, bet ilgą laiką gyveno Paryžiuje – kol Europoje įsitvirtino naciai. Pirmasis jo autobiografinis romanas „Vėžio atogrąža“, išleistas 1934 m. Prancūzijoje, dėl seksualiai atviro turinio buvo apkaltintas nepadorumu ir iškart uždraustas rašytojo tėvynėje JAV ir Didžiojoje Britanijoje. 

Kitos citatos iš kūrinio:

„Aš – laisvas žmogus ir man svarbi mano laisvė. Man reikia būti vienam. Turiu apmąstyti savo gėdą ir neviltį atsiskyręs nuo visų. Man reikia saulės ir gatvių grindinio be jokių kompanionų, be pokalbių, man reikia būti akis į akį su savimi pačiu, vien tik su savo širdies muzika.“

„Jis visai nenorėjo palikti Paryžiaus, kaip ir aš. Paryžius nebuvo jam draugiškas, kaip nebuvo draugiškas man ir, atvirai sakant, niekam kitam. Bet kai jame iškenti ir išvargsti visus vargus, Paryžius čiumpa tave į glėbį, griebia, kaip sakoma, už pautų kaip kokia vyro ištroškusi kalė, kuri verčiau numirs, negu paleis tave iš nagų.“